Mantas Butėnas: „Tik tak ir žmogaus nebėra."

Po pirmojo mano įrašo apie garsų ir daugeliui žinomą kino šedevrą „Interstellar", šįsyk nusprendžiau pasukti visiškai kita kryptimi ir apžvelgti mažo biudžeto ir ne tokį populiarų Jamin Winans 2009 metais sukurtą filmą „Ink".

(Oficialus „Ink" plakatas iš imdb.com)

Šis kūrinys yra apie tai, kaip žmogus susitelkęs į savo karjerą bėgant laikui gali prarasti savo žmogiškumą ir nepamatyti to, kas iš tikrųjų yra svarbu – artimieji.

Šiai problemai nupasakoti autorius pasitelkia net dvi skirtingas dimensijas: reali fizinė ir dvasinė, kurioje kaunasi mūsų vidiniai gerieji ir blogieji „demonai"(būtybės filme nėra įvardijamos). Yra įprasta tokias nežemiškas būtybes pavaizduoti remiantis mitologija. Įdomi autoriaus idėja - gerąsias būtybes vaizduoti kaip paprastus žmones, o blogąsias - taip pat išoriškai pakankamai panašias į pastarąsias, tik šios būtybės nerodo savo atviro veido, o jį pridengia tarsi nespalvotu ekranu ir tai išryškina jų nenatūralumą ir dingusį žmogiškumą. Kaip atrodo tos būtybės ir daugiau galite pamatyti pateiktame pristatomajame filmuke:

                                       

Kaip jau minėjau, filmas yra mažo biudžeto ir žiūrint filmą tai jaučiasi dėl kartais gana primityvių specialiųjų efektų ir aktorių parinkimo, kurių vaidybos tikrai nevadinčiau bloga, tačiau geriausia filmo aktore laikyčiau mažą mergaitę, o tai, apie vaidybą, manau, pasako nemažai. Filmo stipriausioji pusė – originalumas. Siužetas yra netradicinis, veikėjai labai įdomūs ir skirtingi. Garso takelis taip pat nenuvilia, finalinėse scenose muzika sukuria dramatiškumą nuo kurio neišvengsite šiurpuliukų. Esant tokioms galimybėms filmo išpildymas yra neabejotinai geras.

Filmą turėtų pažiūrėti mėgstantys rimtą, netradicinį, „indie" kiną, kuriems specialieji efektai nėra pagrindinis filmo kriterijus.